Ksavero pasakojimas "Susipažinimas su Jaroslavliu"

Skaitydamas Gerceno "Praeitis ir godos", kur jis aprašo rusų sauvaliavimus Sibire, prisiminiau atsitikimą iš savo gyvenimo.
Kaip mes (aš, Br. Sidaravičius, Antanas Gustaitis ir Stasys Jakštys) būdami Voroneže sumanėme važiuoti į Jaroslavlį mokytis savo (Marijampolės) gimnazijoje. Šį sumanymą iškėlė Antanas G., nes jis, skaitydamas "Ruskoje slovo" rado skelbimą, kad "Mar. gimnazija otkryvajetsia w g. Jaroslavle". Taigi apsišarvavę pral. Olšausko (ką jis padarė labai nenoromis) palaiminimu (ko jis kaip tik nevelyjo) ir 10čią rub. kelionpinigių, nuvykome į Jaroslavlį, ten nusisamdę vieną kambarį, išsimiegoję ir išgėrę arbatos išėjome susipažinti su miestu. Vienos didelės gatvės gale (Duchovskaja) pamatėme didžiajo geležinio tilto arkadas ir nutarėme susipažinti su juo arčiau.
Ėjome ėjome, galų gale priėjome upės krantinę: ėjome po porą, aš su Bronium, o paskui Antanas su Stasiu. Mudu su Bronium sugalvojome išsiaiškinti, kuriame Volgos krante (dešiniame ar kairiame) esame ir todėl nusileidome žemyn prie pat vandens (kad pamatyti į kur vanduo teka) iki tilto buvo dar nemažiau 200 metrų. Aš išsiėmmiau iš kišeniaus savo užrašų knygelę (Draugą), kur buvo žemėlapuks ir pradėjome žiūrėti, kur tas yra Jaroslavlis. Tik mums bežiūrint staiga išgirdome "Stoj, stoj" ir pamatėme atbėgant kareivį su berdanka ant peties.
Atbėgęs uždusęs kareivis pareikalavo iš mudviejų eiti kartu su juo į savo bustą. Ten jis mus pristatė karininkui (berods, kapitono laipsnyje), kuris mus iškratęs ir išklausinėjęs, nutarė nusiųsti mus į policijos nuovadą (v učastok - rus.).
Mudviejų įrodinėjimai bei pažymėjimai, kad esame mokiniai, nieko negelbėjo, jei tik tiek, kad karininkas pataręs mūsų palydovui šautuvo su savim neimti.
Kadangi jau buvo pietų laikas, tai mudviem liepė palaukti, kol kareiviai pavalgys pietų ir tąsyk vienas nuves mudu į policiją. Kareiviai mudviem davė kopustų ir duonos ir mudu pusėtinai užvalgėva.
Tokiu budu užpietavę leidomės visi tris kelionėn. Kareivis atvedęs mudu į policijos nuovadą nuėjo sau atgal, o mudu perdavė pristavui. Kuris išsiklausęs, kaip viskas ten buvo, nutaria: kadangi šis įvykis turėjo vietą ne miesto, bet apskrities ribose, tad mudu reikia išsiųsti į kokį ten Pošechovo apskritį (maždaug už 30 kil. nuo miesto).
Šitas sprendimas mudviem dar daugiau baimės įvarė ir mudu valiai visokiais būdais įrodinėti savo nekaltybę ir prašytis paleisti. Tuomet pristavas daro Saliamonišką sprendimą: lai vienas mudviejų lieka įkaitu, o antras su policininku (gorodovoj) eina į miestą pas gimnazijos direktorių (jo antrašą mudu žinojome, nes iš vakaro buvome pas jį) ir atneša iš jo raštelį, kad tikrai mudu esava ne kas kitas, o Marijampolės gimnazijos auklėtiniai.
Nežinau dėl ko, bet man teko eiti su policininku (gorodovoj) pas direktorių, o Bronius liko įkaitu (ką jis per tą laiką galvojo, galėtų tik jis vienas pasakyti, jei dar atsimena).
Nuėjus pas direktorių, paaiškėjo, kad direktorius yra kur tai išvykęs ir kad čia pagelbos nėra, bet iš dir. sūnų sužinojau mokytojo Kobiako buto antrašą į kur aš (policininko lydimas) ir nuskubėjau.
Atradus Kobiako butą ir man įėjus tučtuojau pamačiau vokiečių kalbos mokytoją Zemliauskienę, kuri pamačiusi manę, tuojau pagavo manę į glėbį išbučiavo ir mano galva paskendo josios krutyse.
Be abejonės toks manęs sutikimas padarė šiokį tokį įspūdį ir mano palydovui.
Atsikvošėjęs po pasveikinimo, aš išdėsčiau savo reikalą abiem mokytojam ir prašiau kaip nors padėti. Ir be abejo, jei nebūtų Zemliauskienės, Kobiakas būtų nepadėjęs, bet Zemliauskienė vis dėlto privertė jį parašyti raštelį.
Tik pavakarėje mudu grįžome iš ekspedicijos.
Pristavas mudu atleido ir betemstant mudu parėjova namon.
O policija maždaug per visą gyvenimo laiką Jaroslavlyje (1 metus) kas mėnesį apsilankydavo mano bute teiraudamas aš vis dar nesu kur pabėgęs.
Tai toks yra rusiškas budrumas!