Ksavero dienoraštis 1931 metai

  1931 metų rugpjūčio mėn. 21 d. Karo ligoninė.

Nors žmoguje bendrai yra daug egoizmo, tačiau ne visuomet jis vienodai jame pasireiškia tada, kada jis pasidaro ligonis, Turbūt tais pačiais sumetimais vadovaudamasis ir aš sumaniau parašyti savo biografiją, nors tikslas to mano užsimojimo neaiškus, nes kam gi tas reikalinga?! Žmogus aš eilinis, niekuomi neatsižymėjęs, jei bent, kada prireiks nekrologui! Redaktoriui netektų tuomet naudotis tarnybos lapo sausomis ištraukom(i)s. Ir taip pradedu. Gimiau aš 1894 m. (1893)? rugpjūčio mėn. 1 d. Kolnicos kaime, to paties valsčiaus, Augustavo apskrities, Suvalkų gubernijos. (Viesigmina Kolnica), iš motinos Albinij Laniewskiej ir tėvo Juozo. Mano mamytė, to paties kaimo ūkininkaitė, vėliau ūkininkė (ištekėjusi už Puchliko). Šiam pastarajam mirus, ištekėjo už mano tėtės.
Tėtis, kilęs iš Veiverių val., Marijampolės apskrities, baigęs Veiverių Mokytojų seminariją, gavo vietą Kolnicoje, kur ir apsivedė. Kūdikystės metus (maždaug iki 7 - erių metų) praleidau su mamyte josios ūkyje. Sakau "su mamyte", nes nuo to laiko, kiek aš atmenu, tėtis jau mokytojavo Jaminuose (virš 10 klm. atstu(mu)) ir namon parvykdavo tik atostogoms.
Augau aš vienas, nes mano sesuo Stefka (mamos duktė) buvo žymiai vyresnė už mane. Tas ūkis, kuriame aš augau dar ir dabar aiškiai mano atvaizduojamas, tačiau didžiojo karo metu visi statiniai žuvo liepsnose. Iš tų laikų tik tiek beatmenu, kad labai mėgdavau išbėgti gatvėn ir žaisti su vaikais, tačiau tas man toli gražu ne visuomet pavykdavo, nes tuojaus išeidavo kas nors iš namų ir šaukdavo mane atgal.
Nuo 7-rių metų aš pradėjau gyventi kartu su tėte, nes nuo to laiko reikėjo pradėti mokintis. Mano mokslo pradžia nepaliko man malonių atminimų. Buvau be galo drovus, bijojau svetimų vaikų, todėl pirmą kartą mokyklon tėtei teko mane nuvesti priverstinai. Mokykla ir mūsų kambariukas buvo Falkowskio namuose, per langus matėsi kapinių akmeninė tvora-šventorius.
1931.VIII.22. Blogai nuotaikai atsiradus noriu tęsti savo prisiminimus. Lietus tą nuotaiką dar pablogina. Daktaras nieko aiškaus man nepasako ir, kiek aš nujaučiu, gero nelemia.
Bet greitai mokykla buvo iškelta kiton vieton - pas ūkininką Tamašauską kaime. Čia gyvenimas pasidarė truputį jaukesnis, ar tai dėl to, kad čia buvo daugiau žmonių, ar tai dėl to, kad toliau nuo kapinių. Jaminuose su tėte aš pragyvenau penkias žiemas. Sakau "žiemas", nes pavasariui išaušus apie Velykas užsibaigdavo mokykloje užsiėmimai ir vasaros atostogos tęsėsi iki rudens. Jaminuose būdamas, turbūt, aš įgijau didelį prisirišimą (gal meilę) prie tėtės, kuri manęs neapleidžia iki šios dienos. Mat visą laiką aš praleisdavau kartu su juo. Kiek atmenu, labai mėgdavau su tėte lankytis svečiuosna ir ypač pas vietinį kleboną- senuką Wlostowski. Retkarčiais lankydavomės pas girininką (obieszczyk) Kretowisz.
Vasaros atostogas praleidavom Kolnicoj. Vasaros metu aš niekuomet nesimokiau, nors mane dažnai prie to ragindavo, tačiau aš vis diena iš dienos atidėdavau, kol galų gale neateidavo ruduo. Būdamas namie turėjau didžiausią patraukimą prie ūkio darbų ir visuomet padėdavau, stengiausi atlikti tokius darbus, kokie leidosi mano jėgoms: ganydavau arklius, važiuodavau tai žolės, tai miškan su tėte malkaut, arba su visais grybauti: tuomet man tekdavo pasilikti veik ištisai dienai, arba pusdieniui prie arklių: labai būdavo nuobodu ir aš su nekantrumu laukdavau, kada lieps kinkyti ir iš lėto žingsniu važiuoti namon, tuo tarpu visi namiškiai grybaudami eina pašaliais. Grybavimo pradžios vieta dažniausiai būdavo prie plento Augustavas-Gardinas prie pelkės, kuri vadinosi Kamieniowa bielaska.
1931.VIII.26. Tris dienas neberašiau dėlto, kad 23 buvo sekmadienis, 24 - buvo išplėstos akys ir nieko nebemačiau ir 25 - buvau Veterinarijos D(epartamen)-te ir buvo atėjusi šeimyna. Beveik ištisa šventė mano gyvenime būdavo laikas, kada prasidėdvo pievų šienavimas Promiskuose. Kadangi ten mūsų buvo 9 margai pievos, tai tas darbas užtrukdavo gan ilgai. Kas tai yra Promiska? Tai yra kaimas 8-nių klm. atstume nuo Kolnicos už kurio prasideda pievos, ne pievos, bet pievų marios. Tai lyguma, kurios viduriu teka upė Neta. Kokį plotą tos pievos užima - negaliu pasakyti, žinau tik tiek, kad jų viduryje atsistojus horizontas aplink susilieja su žeme.
Taigi pradžioje aš padėdavau tik nuvažiuoti ir parvažiuoti; nu daugiausia, arkliams žolės paduoti, arba ugnį pakūrti. Ilgainiui jau pradėjau ir pjauti bei grėbti, kupetas vežioti prie kūgio ir t.t. Atmenu vienus metus, kada mums nušienavus ištiko lietus toks didelis, kad po to upė išsiliejo iš krantų, užliejo visas pievas ir be abejo mūsų visą šieną prigirdė.
Būdamas 3-čiam skyriuje rudens metu prieš pradedant mokslą susirgau šiltine ir sirgau iki Kalėdų. Kiek pasakoja mama, labai sunkiai sirgau ir buvau tik per plauką nuo mirties. Ši liga, turbūt, nepraėjo man be pasekmių mano proto bei kūno jėgoms.
1906 m. pavasaryje tėtis nugabeno mane į Suvalkus, apgyvendino mokytojo Leonavičiaus šeimoje ir liepė ruoštis prie egzaminų į I klasę. Čia gyvendamas aš pradėjau priprasti prie naujų gyvenimo sąlygų. Ligi egzaminų buvo mėnuo laiko, per tą mėnesį aš turėjau susipažinti maždaug su tais reikalavimais kokie buvo statomi gimnazijoje. Nu be abejo kvotimus išlaikiau iš eilės 16-tu, nors galutinus rezultatus sužinojau tik rudenyje, (pavasaryje pranešė tik laipsnius).